Protarpinė naujagimių hipoksemija: nuo patofiziologijos iki klinikinės praktikos
Santrauka
Protarpinė naujagimių hipoksemija (PNH) yra dažna neišnešiotų naujagimių būklė ir viena svarbiausių kvėpavimo kontrolės nebrandumo išraiškų ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo. Jai būdingi pasikartojantys arterinio kraujo deguonies saturacijos sumažėjimo epizodai, kurie dažniausiai pasireiškia itin neišnešiotiems naujagimiams (<28 gestacijos savaičių). PNH patogenezė yra multifaktorinė ir susijusi su kvėpavimo centro nebrandumu, periferinių chemoreceptorių funkcijos ypatumais, obstrukcine ar mišria apnėja bei ventiliacijos-perfuzijos disbalansu. Pasikartojantys hipoksijos ir reoksigenacijos epizodai gali sukelti oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus, kurie prisideda prie įvairių organų sistemų pažaidos. Literatūros duomenimis, protarpinė hipoksemija siejama su reikšmingomis priešlaikinio gimimo komplikacijomis, įskaitant bronchopulmoninę displaziją ir neišnešiotų naujagimių retinopatiją. Ankstyvas šios būklės atpažinimas ir tinkamas valdymas yra svarbus siekiant sumažinti su hipoksemija susijusių komplikacijų riziką. Pagrindinės valdymo strategijos apima kvėpavimo stimuliaciją, neinvazinį kvėpavimo palaikymą, optimalų deguonies terapijos titravimą ir predisponuojančių veiksnių korekciją. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti protarpinės naujagimių hipoksemijos patofiziologiją, epidemiologiją, rizikos veiksnius, klinikinę reikšmę bei pagrindinius valdymo principus.
