Pogimdyminės depresijos etiopatogenezė, diagnostika ir prevencija: naujausi duomenys

Salomėja Burlingienė; Diana Ramašauskaitė; Kristina  Jarienė; Algirdas Jaras

doi:10.37499/LAG.1673

Salomėja Burlingienė Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centras
Diana Ramašauskaitė VU MF Klinikinės medicinos instituto Akušerijos ir ginekologijos klinika
Kristina Jarienė LSMU MA Akušerijos ir ginekologijos klinika
Algirdas Jaras LSMU MA Psichiatrijos klinika

Reikšminiai žodžiai: pogimdyminė depresija, perinatalinė depresija, pogimdyminė psichozė

Santrauka

Perinatalinė depresija – tai sveikatos būklė, apimanti tiek prenatalinę (nėštumo laikotarpiu), tiek
pogimdyminę (po gimdymo) depresiją, kaip apibrėžiama Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove (DSM-5). Ji gali paveikti bet kurią nėščiąją arba pagimdžiusią moterį. Tiksli sutrikimo priežastis nėra aiški, tačiau išskiriami psichologiniai, akušeriniai, socialiniai ir biologiniai rizikos veiksniai. Didelę įtaką daro šeimos anamnezė bei gyvenimo būdas. Perinatalinė depresija diagnozuojama, kai mažiausiai penki depresijos simptomai pasireiškia 2 sav. arba ilgiau. Nenustatyta ir negydyta perinatalinė depresija turi neigiamų padarinių tiek motinai, tiek naujagimiui. Ankstyva diagnostika ir prevencija gali padėti išvengti šio sutrikimo padarinių. Pastaruoju metu genetikos mokslo pažanga suteikė naujų įžvalgų apie ligos etiopatogenezę. Tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje įgyvendinamos pogimdyminės depresijos ir kitų psichikos sutrikimų prevencijos programos. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti naujausią literatūrą perinatalinės depresijos tema iš akušerio ginekologo perspektyvos, ypatingą dėmesį skiriant etiologijai, diagnostikai, poveikiui motinai ir naujagimiui bei galimas prevencijos priemones. Lietuvoje oficialiai vartojamas terminas „pogimdyminė depresija“, todėl ši sąvoka tekste vartojama sinonimiškai. Reikšminiai žodžiai: perinatalinė depresija, pogimdyminė depresija, pogimdyminė psichozė.