Naujagimių įgimtos diafragminės išvaržos prognozės veiksniai. Klinikinių atvejų serija ir literatūros apžvalga

Santrauka

Įgimta diafragminė išvarža – tai viena didžiausiąmirštamumą bei sergamumą sukeliančių anomalijų naujagimystėje. Ji pasitaiko 1 iš 3000 gimusių gyvų naujagimių. Nepaisant perinatalinės diagnostikos ir gydymo pažangos, vienerių metų amžiuje šią patologiją turinčių pacientųmirštamumas nuo diafragminės išvaržos išlieka aukštas – 30–70 proc. Šios problemos nagrinėjimas, prognostinių veiksnių ieškojimas ir gydymo tobulinimas yra svarbūs veiksniai, siekiant pagerinti naujagimių išgyvenamumą. Pagrindiniai prognostiniai veiksniai, pateikiami literatūroje yra: išvaržos dydis ir lokalizacija, naujagimio būklė (gimimo svoris, išnešiotumas ir 5 min. APGAR balas), plautinė hipertenzija ir jos sunkumo laipsnis. Veiksniams, susijusiems su diagnostika ir gydymu, priskiriami diagnozės nustatymo laikas, diafragmos plastikos atlikimo laikas, pochirurginė eiga bei EKMO taikymas. Straipsnyje išanalizuoti keturi Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose gydytų pacientų, turinčių įgimtą diafragminę išvaržą, klinikiniai atvejai, atlikta literatūros apžvalga ir pateikti pagrindiniai prognostiniai veiksniai naujagimiams, gimusiems su diafgramine išvarža.