Skrandžio vėžys ir nėštumas. Klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga
Santrauka
Skrandžio vėžys nėštumo laikotarpiu yra retas ir dažniausiai diagnozuojamas vėlyvose stadijose. Remiantis klinikiniais simptomais, skrandžio vėžį sudėtinga įtarti ir diagnozuoti nėštumo laikotarpiu, nes negalavimai, kuriuos sukelia skrandžio vėžys, nėštumo laikotarpiu gali būti vertinami kaip fiziologiniai. Dėl su vaisiaus saugumu susijusių diagnostikos tyrimų stygiaus, pavėluotos diagnostikos, atidėliojamo gydymo, nėštumo laikotarpiu esančių hormoninių ir biologinių pokyčių bei imunosupresijos nėštumo laikotarpiu dažniausiai (92–93 proc.) diagnozuojamas išplitęs arba metastazavęs skrandžio vėžys. Nėščiosios diagnozė kelia riziką vaisiaus gyvybei ne tik dėl neoplazinės invazijos, bet ir dėl padidėjusios priešlaikinio gimdymo galimybės. Skrandžio vėžį diagnozavus nėštumo laikotarpiu, gydymo būdas pasirenkamas priklausomai nuo gestacinio amžiaus, vėžio stadijos, rizikos vaisiui bei nėščiosios sprendimo. Jį geriau pradėti užbaigus nėštumą. Gastrektomija cezario pjūvio operacijos metu nerekomenduojama dėl didelės hemoragijų ir trombembolijų rizikos. Gydymas chemoterapija yra diskutuotinas dėl teratogeninio poveikio, savaiminio persileidimo, vaisiaus žūties rizikos. Naujausi skrandžio vėžio gydymo būdai – imunoterapija ir taikinių terapija. Šiame straipsnyje pateikiamas 29 metų pacientės, kuriai 36 nėštumo savaitę diagnozuotas IV stadijos skrandžio vėžys su metastazėmis į kiaušides ir kaulus, klinikinis atvejis, apžvelgiamos vėžio diagnostikos bei gydymo galimybės nėštumo laikotarpiu ir po jo.